veplėti

veplė́ti, -ė́ja (vẽpla), -ė́jo tr., intr. niekus šnekėti: Kaži ką veplė́ja, visokių niekų niekiausių Jnšk. Kad anas nieko ir nemoka, ateis į mokyklą, tai veplėja, ir tiek Rk. Ką čia tokius niekus veplì? Pbr. Veplėjo senis, plačiai varstydamas savo bedantę burną Pt.